TRANSPORTAS

Šiuo metu bendrovė Lietuvos jūrų laivininkystė valdo 7 laivus, nors prieš gerą dešimtmetį jų turėjo 11. Beje, tuoj beliks 5 sausakrūviai, nes pernai lapkritį parduoti 2 laivai netrukus bus perduoti naujiems savininkams. Per tą laiką daugiau nei perpus sumažėjo ir bendrovės darbuotojų: buvo per 700, liko apie 300.

Į sunkiai išbrendamą finansinę padėtį įmonė pateko praėjus kone 10-čiai metų po reorganizacijos. 2001 m. ji buvo padalinta į dvi dalis. Geriausi laivai ir keltai parduoti danų bendrovei DFDS LISCO, vėliau pavadintai „DFDS Seaways“, o bendrovei liko skolos ir prastesni sausakrūviai laivai . Šie dėl pasaulio laivybos rinkos nuosmukio dirbo nuostolingai.

Laivyno vidutinis amžius – 18 metų, tačiau Lietuvos jūrų laivininkystės vadovas Audronis Lubys tiki, kad įmonė tebeturi potencialo išlikti ir ateityje dirbti pelningai. Dabar esą svarbiausia išsivaduoti iš skolų ir įsigyti bent jau du ne senesnius nei 10 metų „Handy size“ laivus.

Ministerija: geriau, kad dirbtų

Balandžio pradžioje Vyriausybė uždarame pasitarime numatė aptarti Susisiekimo ministerijos pasiūlymus ir apsispręsti, ar skirti 11 mln. eurų dotaciją skolų kamuojamai įmonei.

Ministerija kaip vieną išeičių įvardijo ir galimybę įsteigti naują transporto įmonių grupę, kuriai priklausytų Lietuvos jūrų laivininkystė.

Taip pat pasiūlyta, kad 2016 m. valstybės biudžete galėtų būti numatyta 11 mln. eurų šios valstybės įmonės įstatiniam kapitalui didinti. Pinigai galėtų būti skirti daliai skolų anuliuoti. Šios kupros atsikračiusi Lietuvos jūrų laivininkystė galėtų tęsti savo veiklą. Susisiekimo ministerijos specialistų nuomone, valstybei būtų naudingiau, jei įmonė dirbtų ir toliau.

Neatmesta ir galimybė, kad iš valstybės biudžeto gautomis lėšomis būtų galima ne tik padengti dalį skolų, bet ir nupirkti bent kelis naudotus laivus. Taip bent jau šiek tiek būtų atnaujintas laivynas, šiuo metu pasenęs moraliai ir techniškai.

Finansinė situacija – sudėtinga

Bendrovės finansinė padėtis sudėtinga. Beveik 15 mln. eurų – tai suma, kurią ji skolinga vien tik SEB bankui. Paskola turėjo būti grąžinta dar 2015 m. vasarį, bet teko prašyti kredito grąžinimo terminą pratęsti. Jis atidėtas labai trumpam – tik iki šių metų rugpjūčio.

Vyriausybės nutarimo projekto aiškinamajame rašte buvo teigiama, kad „toks trumpas paskolos atidėjimo terminas yra tik laikinas sprendimo būdas.“ Be to, buvo nuogąstaujama dėl kylančios grėsmės: esą bankas gali perimti bendrovės valdymą ir taip įgyti sprendimo parduoti laivus teisę. Tuomet visas įmonės turimas ir gaunamas lėšas bankas galėtų nukreipti ne veiklai tęsti, o paskolai padengti.

Pernai Lietuvos jūrų laivininkystę taip pat lydėjo nesėkmės. Bendrovė patyrė 6,3 mln. eurų nuostolio. Po atlikto audito paaiškėjo, kad trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai trumpalaikį turtą viršijo apie 18 mln. eurų.

Valstybė per Susisiekimo ministeriją valdo 56,6 proc. šios bendrovės akcijų. 5,53 proc. įmonės akcijų tenka danų bendrovei „DFDS Tor Line“. Likusios priklauso smulkiesiems akcininkams.

Bandys mesti gelbėjimo ratą

Vyriausybei nutarus, kad sunkumų kamuojamai nacionalinei laivininkystei 11 mln. eurų iš valstybės biudžeto nebus skirta, ketinama mesti kitą gelbėjimo ratą. Tai patvirtino po Vyriausybės pasitarimo kalbintas susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius: „Šiam siūlymui įgyvendinti valstybė neturi finansų. Sutarta ieškoti galimybių transporto įmonių grupei, į kurią įeitų ir Lietuvos jūrų laivininkystė, suburti.“

Viena vizijų – transporto bendrovių koncernas. Į grupę suburtos įmonės kartu svarstytų, kur investuoti būtų efektyviausia. Tiesa, pasak susisiekimo ministro, apie tai, kokios dar įmonės galėtų įeiti į planuojamo koncerno sudėtį, kalbėti dar ankstoka. Susisiekimo ministerija konkretų pasiūlymą Vyriausybei įpareigota pateikti iki šių metų vasaros vidurio.

Prieš Vyriausybės pasitarimą Lietuvos jūrų laivininkystės vadovas A. Lubys užsiminė, kad bendrovės ateitis dar neaiški, o išgelbėtų ją tik valstybės parama.

Kelio į gyvenimą neprasiskynė

Vienintelės valstybės valdomos laivininkystės įmonės veiklą nuostoliai lydi jau šeštus metus. Visą tą laiką Susisiekimo ministerija ieško paties optimaliausio būdo, kaip ją išgelbėti. Būta netgi siūlymų ją privatizuoti. Antrasis variantas – Vyriausybės parama. Tačiau nei vienas jų kol kas neprasiskynė kelio į gyvenimą.

Privatizavimui itin stipriai pasipriešino jūrininkų bendruomenė. Ji tvirtino esanti įsitikinusi, jog taip bus sunaikinti nacionalinio laivyno likučiai. Skolų ir nuostolių kamuojamos bendrovės veikla neįtikina ir Vyriausybės, todėl ši valstybės pinigais jos gaivinti nesiryžta.

Pasigirsta ir kategoriškų ekspertų nuomonių, kad jau gana tempti gumą, laikas nutraukti tokios įmonės veiklą. Pirma, valstybei per brangu ją gelbėti. Antra, kodėl pelningos įmonės turėtų gelbėti bankrutuojančią bendrovę?

Petras Bekėža, Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas:

„Problemos kilo dar tuomet, kai įmonei vadovavo kitas žmogus. Laivynui atnaujinti laivai buvo nupirkti dar prieš ekonomikos krizę už bankų suteiktas paskolas su didelėmis palūkanomis. Visos bėdos, iki šiol murkdančios šią bendrovę, išryškėjo prasidėjus ekonominiam nuosmukiui.

Pažvelkime giliau. Dabartinis vadovas ekonominę bendrovės padėtį truputį pagerino – bankams jau sumokamos palūkanos. Bėda ta, kad skola dar negrąžinta, vėluoja jūrininkų atlyginimai. Blogiausia, kad valstybė neteikia jokios paramos.

Taip galima visai nuplukdyti ir sužlugdyti nacionalinę laivininkystę ir šalies laivybos kompanijos gali nebelikti. Liks keli laiviūkščiai su Lietuvos vėliava, kurie plaukios galbūt vidaus vandenų pakrantėmis. Vyriausybė problemą tarsi bando spręsti, o realaus žingsnio nėra.

Pagrindinis akcininkas yra valstybė arba, tiksliau tariant, Susisiekimo ministerija. Vadinasi, kai ekonominio pakilimo metu buvo nupirkti didieji laivai, valdybos pirmininkai buvo ministerijos atstovai. Tarp jų buvo žmonių, kurie beveik nesupranta jūrinių reikalų. Laivybos kompanijoms vadovauti ir valdybai priklausyti turėtų specialistai.

Dabar šios įmonės laivai dar pakankamai dideli – trampinio tipo. Jie perveža birius krovinius ir darbo turi. Po įmonės padalijimo išlikę mažieji laivai dirbo nuostolingai ir įmonę tempė dar žemiau į dugną, todėl buvo parduodami. Dabar jų beveik neliko, o už parduotuosius krizės metu gauti nedideli pinigai jau atiduoti palūkanoms dengti.

Manau, kad jūrų laivyba turėtų būti valstybės prioritetas. Išsaugoti jūrų laivyną būtina. Galbūt verta pasimokyti iš Lenkijos? Ten valstybė turi 100 proc. laivininkystės kompanijos akcijų, ir laivai, nešdami Lenkijos vėliavą, gyvuoja ir normaliai dirba.

Privačių laivų mūsų šalyje yra ir dabar, bet šiandien jie yra su Lietuvos vėliava, o rytoj jų gali nebūti. Tai taip pat vienas iš motyvų, kodėl nacionalinę laivininkystę reikia traukti iš gilios duobės.

Valstybė numačiusi sudaryti ilgalaikę nacionalinės laivybos programą, tačiau Vyriausybė iki šiol nėra sudariusi darbo grupės, kuri pradėtų ją rengti. Būtų geriausia, kad ministerijos, atsakingos už nacionalinėje programoje įrašytas nuostatas, pradėtų jas įgyvendinti.

Reikėtų padėkoti jūrininkams, dirbantiems Lietuvos jūrų laivininkystėje. Prieš juos galvą lenkia ir įmonės vadovas Audronis Lubys. Žmonės dirba net ir alyginimams vėluojant. Neslėpsiu, yra keletas tokių, kurie palieka darbą arba kelia triukšmą, tačiau dauguma jų dirba ir labai stengiasi, kad Lietuvos jūrų laivininkystė išliktų, o laivai plaukiotų su Lietuvos vėliava. Tai didelis dalykas.

Pripažinkime, nėra normalu, kai vėluoja darbuotojų atlyginimai, todėl mes, sudarę atsiskaitymo grafikus su jūrininkais, per didinamąjį stiklą žiūrime, kaip sekasi laivininkystei.

Šiuo metu bendrovėje dirba 250 jūrininkų. Jei įmonė bankrutuotų, jie visi tikrai būtų išmesti į gatvę. Jūrininkai, puikiai suprasdami šią grėsmę, dirba ir stengiasi, kad tik laivininkystė išbristų iš šio liūno. Jie žino, kad vienokiu ar kitokiu būdu su jais bus atsiskaityta, nes pirmenybė šiems įsiskolinimams anuliuoti teikiama net ir bankroto atveju. Lietuvos jūrininkų sąjunga, nusprendusi imtis drastiškų priemonių dėl neišmokėtų atlyginimų, galėtų kelti laivų arešto sustabdymo ir atlyginimų jūrininkams išmokėjimo klausimą, parduodant bendrovės laivus.

Dauguma bendrovės darbuotojų yra vyresnio amžiaus – nuo 50 iki 60 metų. Pastarieji ne itin moka anglų kalbą. Jie liks bedarbiais. Valstybei reikės mokėti bedarbio pašalpas. Nedirbantys jūrininkai negalės mokėti privalomojo sveikatos draudimo, kitų mokesčių valstybei. Tai labai blogai.

Mes puikiai žinome: Latvijoje privatizavus valstybės laivininkystę, su šios šalies vėliava ėmė plaukioti tik keli laivai. Taip gali nutikti ir Lietuvoje. Ji ir toliau bus jūrinė valstybė su įvairiausiomis institucijomis, bet tik be laivų su Lietuvos vėliava.

Atsiranda ir daugiau klaustukų. Kas tuomet nutiktų su jūrininkų parengimu? Kam jie būtų ruošiami? Koks būtų Lietuvos saugios laivybos administracijos ir kitų įvairių jūrinių struktūrų likimas? Taigi, ši problema apimtų visą didelę grandinę. Viena jūrininko darbo vieta sukuria 6–7 darbo vietas krante. Nesunku įsivaizduoti, kiek tada žmonių liktų be darbo.

Vyriausybė ieško būdų, kaip padidinti šalyje darbo vietų skaičių, o neįžvelgia, kad sunaikinus nacionalinę laivininkystę dar labiau sumažės darbo vietų šalyje ir padidės nedarbas. Ar tai atitinka valstybės nacionalinės programos tikslus?

Lietuvos jūrininkų sąjunga įvairiais raštais bei susitikimuose su valdžios atstovais nuolat ragina imtis priemonių, kad AB Lietuvos jūrų laivininkystė būtų išsaugota. Kito kelio negali būti.“

Gintautas Kutka, Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius:

„Šiuo metu verda diskusijos, kaip gelbėti Lietuvos jūrų laivininkystę. Kai išsivadavome iš Rusijos, mūsų laivininkystę išgelbėjo Baltijos laivų statykla. Buvo pastatyti laivai „Vytautas“ ir „Gediminas“, kurių tada nelabai reikėjo, bet statykla be darbo būtų bankrutavusi. Jiems atsirado rinka, ir viskas buvo gerai. Šiuo metu valstybė kontroliuoja nacionalinės laivininkystės įmonę ir ji turi ieškoti sprendimų, kaip jai padėti.

Bendrovei labai reikia pinigų. Jų galima gauti išleidžiant papildomas akcijas. Smulkieji akcininkai to nedarys, nes bijos nukentėti. Įmonės privatizavimas taip pat didelis klausimas, nes vargu ar kas ją pirktų. Parduoti laivus – taip pat ne išeitis. Tai ko imtis?

Nepavyko įtikinti Vyriausybės, kad reikia investicijų naujiems laivams įsigyti. Parduodanti laivus įmonė nuolat traukiasi. Palikus bendrovę likimo valiai, ji gražiai numirs. Tai gali įvykti po poros dienų, gali ir po metų. Viskas priklauso nuo banko sprendimo. Bankui pasakius, kad paskola nėra pratęsiama, bus pareikalauta sumokėti pinigus ir skelbti bankrotą. Štai ir viskas.

Panagrinėkime, kaip šalia pagrindinės akcininkės Susisiekimo ministerijos atsirado kiti akcininkai. Pamenu, kad tų akcijų buvo galima įsigyti vietoj kompensacijų už žemę. Manyti, kad šie smulkieji akcininkai prisidės gelbstint nacionalinę laivininkystę, būtų naivu. Bendrovės įstatinio kapitalo didinimas naujomis akcijomis jiems taip pat neparankus, nes jų turimų akcijų nominali vertė automatiškai sumažėtų.

Negaliu pasiūlyti konkretaus sprendimo, nes ši problema turi komercinės veiklos niuansų. Lietuvos laivų savininkų asociacija negali nupirkti įmonei laivo ar anuliuoti banko skolą. Galvas turėtų pasukti tiek įmonės vadovybė, tiek akcininkai. Žinoma, kontroliuojančios bendrovės sukūrimas yra vienas iš sprendimo variantų.

Siūlymas investuoti į įmonę, kad būtų didinamas jos įstatinis kapitalas ir perkami laivai, kurie nebūtų areštuoti banko, geras. Valstybės investicijos leistų generuoti papildomus įmonės lėšų srautus. Dabar mažėja ne tik laivų, bet ir darbuotojų skaičius.

Kitų laivybos kompanijų, priklausančių mūsų asociacijai, situacija taip pat įtempta, bet nėra tokia bloga. Jos bent jau pelningos. Daugiau problemų turi sausakrūviai laivai. Vadinamieji geri kroviniai tenka kompanijoms, kurios turi tiesioginius ryšius su klientais, o visa kita reikia gaudyti rinkose.

Asociacija nesikreipė nei į Vyriausybę, nei į Susisiekimo ministeriją dėl situacijos Lietuvos nacionalinėje laivininkystėje, nes pirmiausia tai yra įmonės, mūsų asociacijos narės, teisė. Mes negalime šiaip sau mosuoti vėliavomis ir siūlyti kažkokius sprendimus. Situacija įtempta. Lietuvos laivų savininkų asociacija Lietuvos jūrų laivininkystę palaiko neoficialių pokalbių metu, atstovauja jai užsienio šalių rinkose.“

Raimundas Paliukas, Seimo jūrinių ir žuvininkystės reikalų Komisijos pirmininkas:

„Seimo jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisija praėjusiais metais labai daug dėmesio skyrė Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, kurio probemoms spręsti vyko du išvažiuojamieji posėdžiai. Šiemet nusprendėme į jūrinius reikalus pažiūrėti šiek tiek kitu kampu. Birželio pradžioje komisija planuoja surengti išvažiuojamąjį posėdį Klaipėdoje, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Jūrinių mokslų fakultete. Numatome plačiau apžvelgti laivininkystės problemas, pakalbėti apie jūrininkų rengimą. Taip mes siektume atkreipti dėmesį, kad gilintis į jūrinius reikalus reikia ne tada, kai įstatymų pataisas siūlo Vyriausybė ar atskiri Seimo nariai, o pasirūpinti iš anksto, kad vėliau nebūtų priimti skuboti sprendimai, kurie gali nepasiteisinti.

Viena opiausių šiandienos problemų – bendrovės Lietuvos jūrų laivininkystė ateitis. Norime iš pirmų lūpų sužinoti, kokia iš tikrųjų yra situacija. Teko kalbėtis su Susisiekimo ministerijos kai kuriais vadovais, kurie mano, kad situacija tikrai labai prasta. Jūrininkų visuomenės nuomonė nėra tokia bloga, todėl išvadų dar negaliu daryti. Numatomas pasitarimas uostamiestyje, manau, padės išsiaiškinti realią situaciją.

Mūsų šalies jūrininkų visuomenė ir Lietuvos jūrininkų sąjunga sako, kad mūsų valstybė dar neturi savo jūrinės strategijos. Šis klausimas taip pat yra labai svarbus. Nacionalinės jūrinės strategijos klausimu aktyviausiai pasisako Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir krovos kompanijos. Taip yra todėl, kad neseniai būta gana sudėtingų situacijų ir dėl uosto plėtros, ir dėl ES iškeltos bylos prieš Lietuvą, kai reikėjo keisti tam tikrus įstatymus dėl galimybės išnuomoti žemę konkurso tvarka.

Dabar daug aktyvesne tapo ir Lietuvos jūrininkų sąjunga, kuri mums pradėjo teikti įvairius klausimus, kaip ir Lietuvos laivų savininkų asociacija. Dabar jų nenagrinėsiu, tačiau vien jau tai, kad jūrinė visuomenė stipriai susirūpinusi ir nori bendrauti su Seimu, yra pozityvu.

Susisiekimo ministerija dirba, norėdama išspręsti laivininkystės problemas. Ministras R. Sinkevičius tai pat aktyviai domisi šiuo klausimu. Manau, kad kompetencijos mums turėtų pakakti. Visada reikia paisyti ir praktikų, ekspertų nuomonės bei ja vadovautis.

Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijoje yra 14 narių, kurie atstovauja visoms politinėms frakcijoms, ir visais klausimais randame susitarimą. Aš, kaip komisijos pirmininkas, labai džiaugiuosi, kad dirbame aktyviai, bet manau, kad galime dirbti dar geriau.“

Audronis Lubys, AB Lietuvos jūrų laivininkystė generalinis direktorius:

„Sausakrūvių laivų segmente šiuo metu situacija yra labai sudėtinga. Panašus lygis buvo 1986 m. Uždarbio, laivų, įdarbinimo prasme turime daug problemų. Tik dėl komercinių ryšių ir tam tikros rizikos, kurios imamės, dar dirbame.

Radome naujas rinkas. Mūsų laivai aplankė Indiją, Bangladešą. Vien tik šiais metais buvome Kenijoje, krovinį ėmėme Ilijono saloje, lankėmės Kamerūne, Nigerijoje, Gvinėjoje. Jūros keliai mus taip pat veda į Dramblio kaulo uostus, Hiustoną, Naująjį Orleaną, Venesuelą. Žodžiu, mūsų laivybos geografija išsiplėtė. Palyginti su ankstesniais laikais, kai būdavo labai daug krovinių, o juos laivai galėjo komfortiškai plukdyti tarp Europos ir Amerikos, viskas buvo daug paprasčiau. Dabar tenka daugiau dirbti biure, ieškant krovinių, apsidraudžiant nuo galimų rizikų, ruošiantis reisams, pagrindžiant juos finansiškai, techniškai.

Esame įsiskolinę savo tiekėjams, darbuotojams, bankui, tačiau laikomės vienintelio tikslo – kuo mažiau parduoti laivų. Stengiamės imtis visų priemonių, kad sulauktume geresnių laikų, išsaugoję kuo daugiau laivų ir darbo vietų.

Darbuotojai šiuos užmojus palaiko, bet, žinoma, visų mūsų kantrybė po truputėlį senka. Būtent todėl tikimės arba valstybės palaikymo, arba smulkiųjų akcininkų indėlio, arba rinkos atsigavimo.

Pernai lapkritį gavome akcininkų leidimą parduoti du mažesnius laivus, kurie neatitinka šių dienų poreikių. Radome pirkėjus. Laivai naujiems savininkams bus perduoti šių metų gegužę ar birželį. Gautos lėšos bus skirtos iš dalies banko paskolai ir tiekėjų įsiskolinimams padengti. Didžiausią jų dalį skirsime darbuotojų atlyginimams.