TRANSPORTAS

Kelią 90 mln. eurų vertės projektui kaimyninės šalies bendrovė „Latvijas Tilti“ kartu su UAB „Kauno keliai“ užkirto per teismus. Balandį Lietuvos apeliacinis teismas sustabdė konkursą, kuris jau buvo surengtas, net paskelbti paskutinio šio aplinkkelio etapo statybos darbų rangovai. Pasekmės liūdnos – statybos darbai nukeliami.

Bendrovės „Latvijas Tilti“ ir „Kauno keliai“ veikia išvien. Šių įmonių konsorciumas įgyvendina ne vieną Lietuvoje projektą ir, kaip rodo realybė, veikia tokiais pat metodais.

Vilniečiai turbūt dar nepamiršo, kai jos abi statė Geležinio Vilko gatvės estakadą ir dėl laiku nebaigiamo projekto ne vieną jų privertė nervintis ir gaišti laiką transporto spūstyse. Istorija tęsiasi – Vakarinio aplinkkelio statybų pabaigos labai laukiantiems Vilniaus gyventojams minėtų įmonių konsorciumas iškrėtė dar vieną šunybę.

Nešvari konkurencija?

Bendrovė „Latvijas Tilti“ siekia, kad teismas šio projekto konkurso pirkimo sąlygas pripažintų negaliojančiomis. Motyvas – esą yra daug neteisėtų konkurso sąlygų, ribojančių teikėjų konkurenciją, tad remiantis jomis sudaryta sutartis taip pat prieštarautų įstatymams. Maža to, nesustabdžius procedūrų, neva būtų pažeistas viešasis interesas.

Vilniaus savivaldybė Lietuvos apeliaciniam teismui paaiškino: pretenzijos dėl konkurso sąlygų pateiktos pavėluotai, pasibaigus terminui, ir tai, kad viešasis interesas yra užtikrintas, jau įrodė žemesnės instancijos teismas.

Ar ieškinys pagrįstas? Ir kas gali paneigti, kad Latvijos bendrovė konkurso eigos nestabdo tyčia, turėdama neaiškių kėslų, tarkime, imasi nešvarios konkurencijos?

Pasirodo, dar prieš skelbiant konkursą visas jo sąlygas išnagrinėjo Viešųjų pirkimų tarnyba, kitos atsakingos institucijos. Pažeidimų nerasta, todėl kliūčių skelbti konkursą neliko.

Turi karčios patirties

Karčios patirties po pažinties su Latvijos kelių ir tiltų statybos bendrove ir „Kauno keliais“ yra įgijusi ne tik Vilniaus savivaldybė.

Pernai Marijampolės savivaldybė organizavo sudėtinio projekto „Rail Baltica“ konkursą „Dviejų lygių sankryžų su geležinkeliu Marijampolės miesto Gedimino ir Aušros gatvėse rekonstravimo techninių ir darbo projektų parengimo, statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugos ir rekonstravimo darbai“.

Šiame konkurse dalyvavo ir „Latvijas Tilti“ bei „Kauno kelių“ įmonių konsorciumas ir jį laimėjo. Tačiau konkurso organizatorei – Marijampolės savivaldybės administracijai – kilo abejonių, ar laimėtojas pasirinktas pagrįstai. Teko konkurso dalyvius įvertinti dar kartą, ir buvo nustatytas naujas laimėtojas.

Tai, kas įvyko vėliau, dabar jau nebestebina. Minėtos įmonės pasiskundė Kauno apygardos teismui, pateiktu ieškiniu paprašiusios sustabdyti šio konkurso procedūras. Tačiau pačios gavo antausį. Teismas ieškinį atmetė konstatavęs, jog įmonių konsorciumo pasiūlyta kaina yra nepagrįstai maža, taip pat bendrovės neatitinka minimalių kvalifikacinių reikalavimų, būtinų valstybinės reikšmės objekto statybai vykdyti.

Išpešė papildomų pinigų

Prastą reputaciją šios įmonės yra pelniusios ir dėl užtęstų darbų vykdymo terminų ar pirminės projektų kainos. Pavyzdžiui, statant estakadą Vilniaus Geležinio Vilko gatvėje, kur eismas labai intensyvus, darbai nuolat strigo, o jų pabaiga vėlavo pusmečiu.

Šį konkursą „Latvijas Tilti“ ir „Kauno keliai“ laimėjo, nes pasiūlė projektą įgyvendinti maždaug 20 proc. pigiau nei kiti konkurso dalyviai, tačiau projekto įgyvendinimo metu Vilniaus savivaldybės paprašė papildomų lėšų – 1,74 mln. eurų (6 mln. litų) – darbams baigti.

Sostinės savivaldybė iš savo biudžeto papildomai skyrė 1,36 mln. eurų (4,7 mln. litų), tad bendra estakados statybos kaina išaugo iki per 10 mln. eurų (beveik 36 mln. litų).

Peršasi išvada, kad tokia kaina vykdyti darbus galėjo ir kitas rangovas, su kuriuo minėtų problemų greičiausiai nebūtų kilę.

Rimvydas Gradauskas, Asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas:

„Realybė rodo, kad konkursai kelių statybos darbams atlikti skundžiami labai dažnai. Drįstu teigti, kad tai kelia daug grėsmių. Ko gero, perėjome į laikotarpį, kai skundžiame vien tam, kad pateiktume skundą teismui, kuris pradeda teisminę procedūrą. Manau, kad reikėtų atlikti analizę, kurios metu būtų išsiaiškinta, ar šie ir panašūs skundai bei dėl jų stabdomi svarbūs darbai nėra tapę galimybe užsiimti šantažu, įnešti sumaišties.

Jau gegužės mėnuo, o asociacijai priklausančios organizacijos, mūsų kelių statybos įmonės šiemet dar nepradėjo darbų keliuose, nors užsakovai – tiek Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, tiek AB Lietuvos geležinkeliai, tiek ir savivaldybės – konkursus pradėjo skelbti pakankamai anksti.

Turėjome vilties, kad vos tik pavasariui atėjus pulsime dirbti Lietuvos labui. Deja, darbai sustabdyti, visi kažin ko laukiame. Blogai, nes geriausias laikas kelių statybos darbams atlikti bus paleistas vėjais, viskas sugrius į rudenį ar dar vėlesnį metą, ir turbūt visiems aišku, kokia bus padaryta žala. Pirmiausia, nukentės darbų kokybė. Mūsų šių metų darbas gali būti nukeltas į kelis kitus sezonus, o daug darbų, kuriuos užsakovas numatęs iki šaltojo sezono pradžios, bus neatlikti. Tuomet juose teks „užkonservuoti“, ieškoti išeičių, kaip išgyventi žiemą. Visa tai lems papildomas išlaidas, jau nekalbant apie tai, kokius didelius nuostolius patirs mūsų šalies ekonomika.

Ką tik pasibaigė 22-oji tarptautinė statybų ir remonto paroda RESTA 2015. Visi klausinėjo vieno – kada pagaliau pradės įmonės dirbti? Sakau: kodėl jūs, statybinės įrangos pardavėjai ir statybinių mašinų pardavėjai, tuo domitės? Atsako: kontraktai ir sutartys parengtos, o joms pasirašyti bereikia, kad būtų pradėti statyti objektai.

Noriu pasakyti, kad tokiais atvejais, kai teismuose atsiduria skundai, kenčia ne vien tik statybinės įmonės. Nėra gerai visai su tuo susijusiai grandinei – ir statybinių medžiagų gamintojams, ir mechanizmų tiekėjams, ir, be abejo, žmonėms, kurie būtų įdarbinti. Kai viskas sustoja ir merdėja, kenkiama šalies BVP, ekonomikai.

Vienas pastarųjų nemalonių pavyzdžių – teismui pateiktas skundas dėl Vilniaus vakarinio aplinkkelio III etapo. Konkursą apskundė Latvijos kompanija „Latvijas Tilti“. Kartu su pastarąja yra ir subrangovų ar partnerių teisėmis dalyvaujančių Lietuvos įmonių.

Latvijos bendrovės skundo nemačiau, tačiau faktas, kad pirminės konkurso sąlygos nebuvo apskųstos teismui. Tai rodo, kad tada pats procesas ieškovams nerūpėjo, o štai atėjus finaliniam etapui, užsakovui prieš pasirašant rangos sutartį, parūpo.

Vilniaus savivaldybės inžinieriai, kaip užsakovai, tikrai turi gerą vardą, tad nesuprantu, kodėl turėtų būti nagrinėjamas kažkokio atsibudusio rangovo skundas, kuris net nedalyvavo konkurse ir nieko nesiūlė. Blogiausia tai, kad šiuo metu viskas yra paralyžiuota.

Sutikite, parašyti skundą užtrunka keliasdešimt minučių, o darbai sustabdomi mėnesiams. Yra ir tokių projektų, kurie jau pusę metų merdi. Gal vertėtų bent dešimtadalį to kontrakto vertės pareikalauti iš skundėjo kaip garanto, kad jo skundas nėra blefas? Tai įrodytų, kad pateiktas skundas yra rimtas ir skundėjas tikrai yra kažkuo nepatenkintas.

Dabar atrodo, kad tarytum kažkas su kažkuo nori suvesti sąskaitas. Nespėjo laiku kokio nors dokumento gauti ar laiku suskaičiuoti, teikia skundą, stabdo procesą. Pavėlavusieji bando įšokti į išvažiuojantį traukinį. Manau, kad toks elgesys gali sutrukdyti ir visam traukiniui toliau važiuoti. O kuo kalti visi tvarkingai juo važiuojantys žmonės?

Vilniaus vakarinio aplinkkelio vertė – 90 mln. eurų. Kiek tokia ieškovė, jei skundas būtų atmestas, turėtų kompensuoti padarytos žalos? Vilniaus savivaldybės vadovai ne veltui teigia, kad iš viso gali būti prarasti pinigai, kad nebus kuo finansuoti viso projekto.

Savivaldybės teisininkai yra pateikę ieškinį dėl patiriamų nuostolių. Nežinau, ar jiems pavyks tai įrodyti. Teisininkai nagrinės ir spręs, ar tai pagrįsta, ar ne. Tuomet, kai skirtos lėšos, išspręsti žemės poėmio klausimai ir tereikia pastatyti trūkstamą vakarinio aplinkkelio atkarpą, bet darbai nevyksta, išties daroma milžiniška žala.

Labai svarbu, kad visas Vilniaus vakarinis aplinkkelis, ne tik toji atkarpa, pradėtų kuo greičiau tarnauti tiek vilniečiams, tiek visai Lietuvai. Šis objektas yra ne tik svarbus Vilniui, šiuo metu jis yra pats reikšmingiausias kelių objektas visai šaliai. Sustabdytos statybos grasina labai didele finansine žala šalies ekonomikai.

Toks rangovų elgesys yra niekingas ir nepadorus. Reikia turėti tvirtesnį stuburą ir visai mūsų šalies teisinei sistemai – šiek tiek pažiūrėti plačiau į panašius reiškinius. Juolab kad kyla klausimas, kur minėtas ir panašūs rangovai moka mokesčius?

Jau seniai asociacijos „Lietuvos keliai“ vardu prašome, kad konkursų reikalavimuose būtų įrašytas privalomas viešųjų konkursų dalyvių mokesčių į Lietuvos biudžetą ir „Sodrą“ deklaravimas. Mums nuolat aiškinama, kad tokio perteklinio reikalavimo viešųjų konkursų sąlygose nereikia. Tačiau tai, ką užsako valstybė ar savivaldybė, yra apmokama visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Kaip piliečiai privalome žinoti, ar įmonė, atlikusi darbus, mokesčius Lietuvai moka tvarkingai, ir ar ji iš viso juos moka?

Kompanija „Latvijas Tilti“ Lietuvoje veikia kartu su kitomis Lietuvos įmonėmis. Vienas pagrindinių jos partnerių yra bendrovė „Kauno keliai“, kuri nėra asociacijos „Lietuvos keliai“ narė. Įmonės, norinčios būti asociacijos narėmis, turi elgtis sąžiningai ir padoriai bei kokybiškai atlikti darbus. Asociacijai „Lietuvos keliai“ priklausančios kelių įmonės yra kaip profesinė gildija, kurios tikslas – geras ir labai kokybiškas darbas.

Kiek man žinoma, nuo kitų metų balandžio Lietuva bus priversta įgyvendinti ES direktyvą ir viešuosius pirkimus vykdyti gerokai kitaip nei dabar. Nors vienu pagrindinių rodiklių liks darbų kaina, bet atsiras ir daug kitų labai gerų rodiklių, kurie Vakarų Europoje jau taikomi ir pasiteisino. Vakarų šalyse apie 80 proc. visų pirkimų vyksta ne vien pagal mažiausią kainą – pastaroji konkurso sąlygas lemia tik apie 15 proc. visų pirkimų. Lietuvoje viešųjų pirkimų konkurse šis rodiklis sudaro net 90 proc.

Manau, kad valstybė bijo nustatyti kitokius reikalavimų kriterijus. Viešųjų pirkimų įstatymas šiandien leidžia pirkti nebūtinai pagal pasiūlytą mažiausios kainos kriterijų, tačiau valdininkai institucijose bijo, kad valstybės kontrolė ar kita kontroliuojanti viešųjų pirkimų procesus institucija labai nenoriai priima argumentus, kodėl buvo nupirkta brangiau, o ne už mažiausią kainą. Šiuo metu teisminiai procesai užtrunka, darbai stovi, žala milžiniška. Kyla skandalai. Manau, kad Lietuvoje taip bus ir toliau, jei vengsime atsakomybės ir vyraus kolektyvinės atsakomybės biurokratinis požiūris. Manau, kad tai – pagrindinė mūsų šalies bėda.

Dainius Miškinis, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas:

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija), skelbdama viešuosius pirkimus kelių tiesimo, rekonstrukcijos, remonto darbams atlikti, pirkimo dokumentuose, priklausomai nuo projektų įgyvendinimo sudėtingumo, inžinerinių sprendimų, objekto apimties, jo vertės, darbų pobūdžio, numato skirtingus kvalifikacijos reikalavimus.

Kelių direkcija reikalauja, kad rangovas, kuris teikia pasiūlymus rekonstrukcijos (remonto) darbams atlikti, turėtų atitinkamus atestatus ir sugebėtų laiku, numatytais terminais už pasiūlytą kainą atlikti darbus kokybiškai.

Viešųjų pirkimų reikalavimai Lietuvoje ir visoje ES iš esmės nesiskiria, nes ES direktyvų nuostatos yra perkeliamos į nacionalinius teisės aktus. Nuo 2016 m. balandžio 18 d. turės įsigalioti Viešųjų pirkimų įstatymo nauja redakcija (šiuo metu jau pateiktas projektas), kuriame atsispindės pagrindinės direktyvos nuostatos, reglamentuojančios viešuosius pirkimus Lietuvoje.

Kai viešieji pirkimai yra didelės apimties (prekių ir paslaugų vertė yra didesnė nei 134 000 eurų be PVM, o darbų – 5 186 000 eurų be PVM), skelbiame viešuosius pirkimus tarptautiniu mastu. Juose gali dalyvauti (ir dalyvauja) ir kitų ES šalių rangovai. Šias ribas bei viešųjų pirkimų būdą reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Tačiau užsienio teikėjai gali dalyvauti ir dalyvauja net ir vykdant supaprastintus kelių tiesimo ar rekonstrukcijos darbų pirkimus.

Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatymas, jo įgyvendinamieji teisės aktai ir Kelių direkcijos direktoriaus patvirtintos taisyklės reglamentuoja, kada darbams atskiruose objektuose negali būti skelbiami atskiri viešieji pirkimai. Jeigu esame numatę sutvarkyti magistralinio kelio A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda vieną atkarpą prie Vilniaus, o kitą – prie Klaipėdos, tokiais atvejais projektus atskirti būtina. Galime pirkimo neskaidyti į atskiras dalis, jeigu keli objektai yra tos pačios savivaldybės ribose ar pirkimu yra suinteresuoti tie patys teikėjai. Tačiau jei darbų pobūdis tame pačiame kelyje savivaldybės ribose skirtingose kelio atkarpose skiriasi, pavyzdžiui, reikia įrengti kelio apšvietimą ir dviračių taką, t. y. šiuos darbus atlikti yra suinteresuoti skirtingi teikėjai, turi būti skelbiami atskiri viešieji pirkimai. Šiuo atveju paskelbdami vieną viešąjį pirkimą ribotumėme konkurenciją ir dirbtinai padidintumėme pasiūlymų kainas. Apribotumėme dalyvių skaičių, arba rangovai, kurie jungtųsi bendrai jungtinei veiklai arba pasitelktų subrangovus, patirtų didesnių išlaidų ir pasiūlymų kaina išaugtų. Taip praloštų mokesčių mokėtojai ir kelių naudotojai. Skirtingi darbai pagal darbų pobūdį – skirtingi viešieji pirkimai – galimai skirtingi rangovai – mažesnės išlaidos.

Pastaruoju metu viešųjų pirkimų procedūros užtrunka ir dėl kai kurių viešojo pirkimo dalyvių galimai piktybiškos veiklos. Paskelbus viešąjį pirkimą darbams atlikti, turintys pretenzijų rangovai jas privalėtų pateikti perkančiajai organizacijai. Paaiškėjus, kad pretenzija pagrįsta, atidedama vokų su pasiūlymais atplėšimo termino pabaiga, patikslinamos sąlygos, ir toliau vykdomas viešasis pirkimas. Keisčiausia būna tada, kai gauname rangovų pretenzijas jau po to, kai buvo atplėšti vokai ar net jau įvykę viešųjų pirkimų procedūros likus dienai iki sutarties pasirašymo. Tokie atvejai dažniausiai būna piktybiški.

Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme ydinga yra tai, kad rangovas, teikdamas pasiūlymą, gali nepateikti visų duomenų apie savo kvalifikaciją. Viešųjų pirkimų komisija privalo gaišti laiką dėl papildomos informacijos, kurios jau buvo prašoma pirkimo dokumentuose.

Yra ir kitokių niuansų. Nepatenkinti rangovai rašo pretenzijas mums, o kopijas siunčia Viešųjų pirkimų tarnybai. Ši tarnyba automatiškai įjungia kontrolės mechanizmą ir paprašo Kelių direkcijos papildomos medžiagos. Toks pirkimas gali būti sustabdytas, kol tarnyba atliks patikrinimą. Procedūra gali užtrukti mėnesį ar ilgiau.

Naujojoje Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje numatyta: teikėjai privalės pateikti aktualią deklaraciją apie kvalifikacijos atitiktį pirkimo dokumentų reikalavimams, o kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus privalės pateikti tik tas dalyvis, kurio pasiūlymas pretenduoja būti pripažintas laimėjusiu viešąjį pirkimą.

Kita problema – skundai teismams. Pastaraisiais metais Lietuvoje (beje, ir Latvijoje) labai sumažėjęs kelių sektoriaus finansavimas. Prieš 10–15 metų Lietuvoje valstybinės reikšmės kelių tiesimo ir rekonstrukcijos darbus vykdė 6–8 įmonės, dabar jų yra per 20, be to, pirkimuose dalyvauja ir užsienio teikėjai. Visos dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir nori laimėti, tačiau darbų nėra tiek, kiek norėtųsi, todėl viešųjų pirkimų komisijai paskelbus konkurso laimėtoją, dažnai atsiranda nepagrįstų pretenzijų ar net skundų teismams.

Tarp rangovų pradeda įsivyrauti nesveika konkurencija ir logika. Pateikiami patys įvairiausi skundai, o jų iniciatoriai – net ir viešuosiuose pirkimuose nedalyvavusios įmonės. Kokia išeitis? Daug vilčių siejame su būsimu Viešųjų pirkimų įstatymu tikėdami, kad ateityje viešieji pirkimai bus efektyvesni.“

Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris:

Galimi projektų vykdytojai viešųjų pirkimų procedūras teismams dažnai skundžia nepagrįstai. Taip vilkinamas projektų įgyvendinimas, vėluojama pasiekti planuojamų rezultatų ir panaudoti ES fondų skiriamas lėšas. ES 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ši problema dar nebuvo labai ryški. Viešieji pirkimai šiuo metu vykdomi įprasta tvarka, tačiau matyti, kad prasidėjusiu 2014–2020 m. finansiniu periodu teismui skundžiami beveik visi didesnės apimties rangos darbų viešieji pirkimai. 2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpiu dėl teisminių ginčų vėlavo ne vienas projektas.

Dėl teisminių procedūrų užsitęsė projekto „Transeuropinio tinklo kelio E77 (Ryga – Šiauliai – Tauragė – Kaliningradas) rekonstravimas (III etapas)“ įgyvendinimas. Į teismą kreipėsi UAB „Autokausta“. Sutartyje buvo numatyti kelio A12 ruožo nuo 160 iki 166,5 km rekonstravimo darbai.

Projekto „IXB transporto koridoriaus (Žirnių g.) ir Vilniaus tarptautinio oro uosto jungtis“ darbų pradžia vėlavo 6 mėnesius.

Geležinkelių sektoriuje dėl ginčų teismuose teko nutraukti projekto „IX koridoriaus elektrifikavimas. I etapas“ darbus, kurie taip ir liko neįgyvendinti. Šiuo metu vykdomas projektas „IXB koridoriaus Vilniaus aplinkkelio Kyviškės – Valčiūnai antrojo kelio statyba“. Rangos darbai turėjo būti baigti 2014 m. spalį. Projekto įgyvendinimas užsitęsė dėl tebevykstančių teismo procesų.

Yra ir daugiau projektų, kuriems laiku įgyvendinti sutrukdė procesai teismuose ir kurie užsitęsė atitinkamai nuo 6 iki 13 mėnesių.

Uždelstų ar neįgyvendintų projektų nuostolius galima įvertinti prarastu laiku, kurį įvardinti tam tikra pinigų suma būtų sudėtinga. Šiuos nuostolius galima apskaičiuoti įvertinus prarastas pajamas, kurios galėjo būti gautos įgyvendinus projektą arba per tą laiką, kai projekto darbai vėlavo. Viešųjų pirkimų įstatymo projekte išlieka iki šiol galiojusi viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kartu su siūlomomis šio teisės akto pataisomis teikiamas Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektas. Juo siekiama patobulinti viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo tvarką, sumažinant teikėjų nepagrįstų skundų tikimybę.

Siekiant spręsti perkančiųjų organizacijų keliamą problemą dėl teikėjų piktnaudžiavimo nepagrįstais skundais, kurie užvilkina viešųjų pirkimų procedūras ir stabdo investicinių projektų įgyvendinimą, didinamas žyminis mokestis viešųjų pirkimų bylose. Projektu nustatoma, kad bylose, kuriose ginčijami sprendimai, priimti vykdant viešuosius pirkimus, mokamas žyminis mokestis, kuris turi būti ne didesnis kaip 300 eurų mažos vertės pirkimuose, 1000 eurų supaprastintuose pirkimuose (išskyrus mažos vertės pirkimus) ir 2000 eurų tarptautiniuose pirkimuose. Diferencijuotas žyminis mokestis nustatomas siekiant proporcingumo ir atsižvelgiant į skirtingų pirkimų vertės ribas.

Šio įstatymo projekte taip pat numatyti privalomi teikėjų paslaugų atsisakymo pagrindai, kurie padės išvengti prieštaringų situacijų. Tarkime, perkančioji organizacija nustato, kad teikėjas sudarė neleistinų susitarimų su kitais teikėjais, tačiau ji negali jo atsisakyti, nes pirkimo dokumentuose nenumatė atitinkamo pašalinimo pagrindo. Pažymėtina, kad perkančiosios organizacijos turės paskelbti informaciją apie blogai sutartis vykdžiusius teikėjus Centrinėje pirkimų informacinėje sistemoje, o Viešųjų pirkimų tarnyba bus atsakinga už tokio teikėjų juodojo sąrašo administravimą. Taip bus siekiama užtikrinti greitą ir veiksmingą nuostatos dėl privalomo teikėjų pašalinimo už blogai vykdytas ankstesnes sutartis įgyvendinimą.

Susisiekimo ministerija prisidėjo prie Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo projekto ruošimo. Buvo atsižvelgta į pastabas ir pasiūlymus, pateiktus ūkio ministro 2014 m. balandžio 18 d. įsakymu sudarytos darbo grupės, kurioje dalyvavo ir Susisiekimo ministerijos atstovai. Darbo grupėje buvo svarstomas mano jau minėtas žyminio mokesčio didinimo klausimas ir su juo susijusios galimos teigiamos ar neigiamos pasekmės viešųjų pirkimų bylose. Buvo analizuotas ir užstato viešuosiuose pirkimuose klausimas.“

Gediminas Onaitis, Ūkio ministerijos viceministras:

2014 m. vasario 26 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/ EB (toliau – Direktyva 2014/24/ES) ir Europos pašto paslaugų srityje, įstatymo projektą (toliau – Komunalinio sektoriaus pirkimų įstatymo projektas).

Viešųjų pirkimų įstatymo projektas šiuo metu yra paskelbtas tarpžinybiniam derinimui. Artimiausiu metu taip pat bus paskelbtas ir pateiktas suinteresuotų institucijų išvadoms gauti Komunalinio sektoriaus pirkimų įstatymo projektas.

Minėtų įstatymų projektuose supaprastinamos viešųjų pirkimų taisyklės ir padidinamas jų lankstumas, perkančiosioms organizacijoms suteikiama daugiau pasirinkimo galimybių vykdant pirkimus, sumažinama joms ir teikėjams tenkanti administracinė našta. Pavyzdžiui, supaprastinama teikėjų kvalifikacijos tikrinimo tvarka, t. y. konkursų dalyviai turės deklaruoti savo atitiktį keliamiems reikalavimams užpildydami standartinį Europos bendrąjį viešųjų pirkimų dokumentą, o kvalifikaciją įrodančius dokumentus turės pateikti tik konkurso nugalėtojas. Tikimasi, kad tai supaprastins ir tis. Naujuose projektuose leidžiama atmesti tokių teikėjų pasiūlymus.

Taip pat numatoma galimybė užsakovams reikalauti, kad teikėjai iš anksto atskleistų subrangovus, tiesiogiai su jais atsiskaityti. Tai leis veiksmingiau kovoti su socialiniu dempingu ir labiau užtikrinti darbuotojų teises.

Siekiant padidinti konkurenciją viešuosiuose pirkimuose, paskatinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių dalyvavimą, perkančiosios organizacijos įpareigojamos skaidyti tarptautinio pirkimo objektą į dalis.

Įtvirtinamos ir kitos ES viešųjų pirkimų naujovės. Siekiama pereiti prie elektroninio komunikavimo atliekant viešuosius pirkimus – viešųjų pirkimų skelbimai, konkurso sąlygos, teikėjų pasiūlymai, susirašinėjimo dokumentai turės būti teikiami tik elektroninėmis ryšio priemonėmis. Nustatomi atvejai, kai leidžiama keisti sudarytas viešųjų pirkimų sutartis.

Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (toliau – Direktyva 2014/25/ES).

Įgyvendinant šias naujas direktyvas Ūkio ministerija, konsultuodamasi su Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4-234 „Dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2014/24/ES ir 2014/25/ES įgyvendinimo“ sudaryta darbo grupe, parengė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų perkančiųjų subjektų, veikiančių vandentvarkos, energetikos, transporto ir iki 80 proc. sumažins viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių įmonių administracinę naštą.

Naujasis pirkimų reguliavimas įpareigos prekes, paslaugas ar darbus perkančias viešojo sektoriaus institucijas daugiau dėmesio skirti kokybei, ekonominiam, aplinkosaugos ir socialiniam pagrįstumui. Iki šiol taisyklės sudarė prielaidų dažniau rinktis pigiausią pasiūlymą.

Naujomis taisyklėmis apribojama galimybė viešuosiuose pirkimuose dalyvauti įmonėms, pažeidusioms aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įstatymus. Siūloma išspręsti aktualią problemą dėl tų teikėjų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose, kurie su dideliais arba nuolatiniais trūkumais (pažeidimais) vykdė ankstesnes sutar- Taip yra pat numatyta atskira viešųjų pirkimų procedūra, skirta naujoviškiems sprendimams paskatinti. Inovacijų partnerystė leis viešojo sektoriaus institucijoms skelbti viešųjų pirkimų konkursus inovatyvių sprendimų paieškai.

Įstatymų projektai bus svarstomi Seime tik juos suderinus su suinteresuotomis institucijomis ir pritarus Vyriausybei. Nepaisant to, Direktyvos 2014/24/ES ir Direktyvos 2014/25/ES nuostatos turi būti perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d.

Kiek Lietuvos ekonomika patyrė nuostolių per 2017– 2013 m. laikotarpį dėl apskųstų, užvilkintų ar atšauktų viešųjų pirkimų konkursų, Ūkio ministerija neturi informacijos, paremtos atliktais tyrimais ar skaičiavimais.

Jurgis Razma Seimo Ekonomikos komiteto narys

„Nenorėčiau teigti, kad transporto sektoriuje viešieji pirkimai yra organizuojami neskaidriai, nors šioje srityje ir yra nemažai apskųstų pirkimų. Negalima sakyti, kad bendrovė Lietuvos geležinkeliai ar Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos tai daro netinkamai. Priešingai, domėjausi Kelių direkcijos veikla, kurioje matyti, kad viešųjų pirkimų rodikliai gerėja – pasirenkama ekonomiškai naudinga kaina, didėja konkurso dalyvių skaičius. Tai rodo, kad konkurencija yra ir konkursą laimi geriausias.

Bėda kita – nepagrįsti skundai. Jų iniciatoriai pagal šiandien galiojančius teisės aktus ne visada atsako už tas neigiamas pasekmes, kurios atsiranda dėl viešųjų pirkimų vilkinimo, užsitęsus teismų procesams.

Šiuo metu Seimo ekonomikos komitete svarstome Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas. Viename iš įstatymo straipsnių siūlome įrašyti nuostatą, ginančią būtent perkančiosios organizacijos interesus.

Įteisinus šią nuostatą, perkančioji organizacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarka, turėtų teisę reikalauti atlyginti nuostolius dėl nesąžiningai pareikšto nepagrįsto ieškinio arba dėl sąmoningo veikimo, kuris trukdytų teisingai ir greitai išnagrinėti bylą teisme ir priimti sprendimą. Taip pat ji galėtų reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos perkančioji pusė patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Manau, kad tokia nuostata šiek tiek sumažintų skaičių ieškinių, kurie tam tikrais atvejais gali būti panašūs į slaptą reketą. Paaiškinsiu, ką turiu mintyje. Pateikus tokį ieškinį, gali būti tyliai paskleidžiama žinia, kad yra galimybė jį atsiimti, jei už tai bus atsilyginta.

Taigi, privalome vis garsiau kalbėti apie galimus įvairius šešėlinius neskaidrumus. Gaila tik, kad taip ilgai tęsiasi šis reiškinys, apie kurį jau tiek daug diskutuota, juo piktintasi, o teisinių priemonių jam pažaboti Vyriausybė nepasiūlė.

Tiesa, ir šiuo metu užsakovas, susidūręs su nepagrįstu ieškiniu teisme, gali reikalauti paslaugos teikėjo užstato. Be abejo, daug kas priklauso ir nuo teismų požiūrio, ar siūlymas dėl užstato priimamas, ar ne. Gaila, kad teismai ar teisėjai neatsako už ekonomines bei finansines pasekmes, kurias sukelia jų lėtas darbas ar nesutikimas priimti siūlymą reikalauti didelio užstato. Panašiai yra ir su Konstituciniu teismu. Jis gali priimti sprendimą, kuriam įgyvendinti reikės milijardinių lėšų, bet jis nesuks galvos, iš kur tuos pinigus valstybei paimti.

Aukščiausiojo teismo nutarimas dėl trukdymo konsoliduoti pirkimą ir jį bendrinti, reikalavimas skaidyti, irgi, manau, transporto sektoriui yra labai nepalankus, o galbūt net pavojingas. Įsivaizduokime, kad reikia įgyvendinti didelės apimties projektą kaip „Rail Baltica“. Bendrovei Lietuvos geležinkeliai būtų patogiau paslaugas pirkti iš vieno rangovo, kuris pastatytų visą objektą ir atiduotų jį jau veikiantį. Jei bus paskelbtas viešasis pirkimas atskiroms projekto dalims įgyvendinti, gali būti, kad vieno rangovo darbai ims strigti. Kol su juo bus aiškinamasi, kitas rangovas negalės dirbti. Jei rangovas, laimėjęs konkursą kažkokiam specializuotam darbui atlikti, netikėtai bankruotuoja, darbai sustos. Tokiu atveju tenka skelbti naują konkursą šiai paslaugai teikti, bet darbų terminai nusikelia vėlesniam laikui.

Geriausia turėti generalinį rangovą. Tuomet užsakovui nereikia sukti sau galvos. Jam net nereikia skelbti konkurso. Turėdamas problemų su vienu subrangovu, jis greitai gali surasti kitą. Generalinis rangovas yra įsipareigojęs užsakovui pateikti galutinį produktą. Darbų skaidymas užsakovui padidina administravimo kaštus, sukuria įvairių problemų, ypač kai projektams įgyvendinti yra naudojami europiniai pinigai ir numatyti konkretūs terminai.

Viešųjų pirkimų įstatymo pataisomis siūloma ir daugiau naudingų nuostatų, kad šie būtų efektyviai ir skaidriai vykdomi. Numatoma skelbti viešą informaciją apie pirkimo sutartis netinkamai įvykdžiusius ar vykdančius paslaugos teikėjus. Už sistemingą informaciją būtų atsakinga Viešųjų pirkimų tarnyba. Organizuojant pirkimą visi matytų, kas yra kas. Tuomet piktnaudžiautojai, kurie viešųjų pirkimų konkurse dalyvauja formaliai ir tik todėl, kad pabandytų sutrikdyti jo eigą, atsidurtų tam tikrame registre – Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, kur būtų skelbiamas ir jų juodasis sąrašas.

Dabartiniuose įstatymuose pakankamai reikalaujama, kad būtų sumokėti mokesčiai valstybei, todėl problemų tarsi ir nėra, išskyrus vienintelę. Įmonė gali būti sąžiningai sumokėjusi visus mokesčius, bet neatsiskaičiusi su savo darbuotojais. Yra tokių atvejų. Norintys dalyvauti konkurse, susimoka mokesčius, o atlyginimai darbuotojams nesumokėti 3 ar 4 mėnesius. Šią spragą reikėtų taisyti. Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo projekte tokių nuostatų nėra, bet ateityje žadu tam tikras pataisas pats inicijuoti.

Šiuo metu užsakovas, vykdydamas viešąjį pirkimą, turi teisę reikalauti, kad generalinis rangovas būtų pakankamai solidi įmonė, iš kurios būtų galima išsireikalauti subrangovams nesumokėtų pinigų. Be abejo, teisės aktais privalo būti apibrėžti reikalavimai, kad generalinis rangovas atsiskaitytų su subrangovais, o ne gavęs iš užsakovo pinigus už atliktus darbus juos iššvaistytų.

Dabartiniai įstatymai leidžia reikalauti ir įstatinio kapitalo dydžio, ir turėti reikiamą techniką. Šia prasme nėra taip blogai. Be abejo, ir subrangovai turi būti atsakingi, nuspręsdami, su kuo kartu įgyvendins projektus.

Manau, kad įstatymų leidėjai neturėtų užkrauti valstybei naštos prižiūrėti ir generalinių rangovų ir subrangovų tarpusavio santykius. Viešųjų pirkimų įstatyme yra apibrėžtas reikalavimas generaliniam subrangovui dėl kofinansavimo galimybės. Minėto įstatymo pakeitimo projektu norime išspręsti kiek kitas problemas. Papildomai analizuojamas klausimas dėl viešojo pirkimo dalyvių ir būsimų rangovų reputacijos.

Patikslintas Viešųjų pirkimų įstatymo punktas, kad turi būti įvykdyti mokestiniai įsipareigojimai, tarp kurių – ir socialinio draudimo įmokos. Įsiskolinimas gali būti tik labai simboliškas, atsiradęs dėl kai kurių techninių dalykų, – 50 eurų. Svarbu, kad būsimas paslaugų teikėjas nebūtų pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto. Žodžiu, aiškiai įvardinami atvejai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar įmonė nėra piktnaudžiautoja, pakliūnanti į teisėsaugos akiratį. Šiuo projektu siekiama, kad nuo tokių viešųjų pirkimų dalyvių būtų teisiškai apsidrausta.

Kaip ir minėjau, dabar įstatymo pataisų projektą svarsto Seimo Ekonomikos komitetas. Tik gaila, kad buvo stabtelėta, nors visi komiteto nariai tarsi ir sutarė, kad įstatymo pakeitimai yra geri. Buvo stabtelėta dėl tokio keisto preteksto – kai kurie komiteto nariai iškėlė klausimą, kad reikėtų spręsti energetikos įmonių viešųjų pirkimų iš savo dukterinių įmonių klausimą. Komiteto posėdyje sakiau, kad nestabdykime šio projekto, nes toji pastaba su pagrindinio įstatymo pataisa neturi nieko bendro. Tačiau komitetas padarė pertrauką ir šio svarbaus projekto svarstymas kuriam laikui sustojo.“