Jau 25 metai, kai Lietuva siekia energetinės nepriklausomybės, privatizuodama ir padovanodama naftos perdirbimo gamyklą, pasitelkdama neaiškius užsienio investuotojus, aklai vykdydama EK nurodymus, uždarydama atominę elektrinę, švaistydama lėšas šiluminių ir vandens elektrinių modernizacijai, statydama vėjo ir saulės elektros jėgaines, tiesdama naujus elektros tinklus, nenorėdama tartis su dujų monopolininke „Gazprom“, keldama arbitražo bylas ir permokėdama už tiekiamas dujas bei šilumą.
Į tarptautinį ekonominį kontekstą mažai įsigilinusiam piliečiui galėjo atrodyti, kad Rusijos piliečiai apimti kalėdinės dovanų pirkimo karštinės: GUM-as pilnas pirkėjų, šluojama viskas, kas po ranka. Tačiau taip atsitiko toli gražu ne todėl, kad rusai nesijaudina dėl rytojaus, o todėl, kad Rusijos rublio kursas dramatiškai nukrito. Praėjusių metų gruodžio16 d. Rusijos centriniuose regionuose euras kainavo per 100 rublių, o JAV doleris – 80 rublių. Uralo ir Sibiro regionuose euro ir dolerio kursai buvo trečdaliu didesni.
Patariamojo referendumo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos rezultatas idealiai vainikavo ilgą prezidentės ir ministro pirmininko triūsą energetikos srityje ir atskleidė tautos nepasitenkinimą valdančiųjų vykdoma politika energetikoje. Todėl prezidentė neįstengė paslėpti susierzinimo, pareiškusi, kad referendumas nieko nereiškia, neva tai tik trečdalio rinkėjų nuomonė. Taip ji išsidavė, kad yra tikroji A. Sekmoko – A. Kubiliaus energetinės politikos autorė.
Vartais į Lietuvos energetinę nepriklausomybę turėjęs tapti Suskystintų gamtinių dujų terminalas dar nepastatytas tampa papildoma išlaidų eilute vartotojams ir visam Lietuvos ūkiui. Ar pajėgs energetinę alternatyvą šaliai kuriantys politikai užtikrinti, jog ji veiks greitai ir efektyviai?
