Vasario 16-ąją dažnas lietuvis sovietmečiu patyliukais švęsdavo Nepriklausomybės dieną. Būdavo populiaru namuose laikyti vieną kitą patriotinį siužetą – Vytį, tautinę juostą, senovinį žemėlapį. Minios žmonių palaikydavo Kauno „Žalgirio“ krepšininkus ir dainuodavo „Ant kalno mūrai“. Jautriai priimdavo kiekvieną rusifikacijos ženklą: rusiškus troleibusų bilietus, iškabas, grubią šneką rusų kalba. Paradoksas: sovietinės okupacijos metais buvome labiau patriotiški nei dabar. Nebuvo galimybių emigruoti, tad laikėmės Lietuvos, kad ir kaip buvo sunku.
Praėjusių metų pabaigoje muitinės sistemą krestelėjo 30-ies Medininkų pasienio punkto pareigūnų sulaikymas. Tai toli gražu ne pirmas toks atvejis, tačiau išsiskiriantis: korupcija įtariami trečdalis viso pasienio punkto darbuotojų.
Per pastarąjį dešimtmetį informacinių technologijų plėtra patyrė tikrą proveržį valstybės institucijose, versle ir mūsų buityje. Neseniai prabilta apie elektroninių pašto dėžučių diegimą kiekvienam gyventojui, nors dar niekaip negalime įteisinti balsavimo internetu, jau nekalbant apie visuotinį elektroninį parašą. Girdint apie panašias idėjas kyla klausimas, ar iš tikro reikia visų technologijų, kurios yra diegiamos iš valstybės biudžeto. Kita vertus, kas įvertins jų novatoriškumą ir efektyvumą, kadangi aukšto lygio specialistų Lietuvoje labai nedaug. Sukūrę tam tikrą programą ir disponuodami visa programine informacija, jie pradeda savotiškai šantažuoti valstybę mainais į sklandų programų veikimą.
